Aš žinau

AŠ ŽINAU, tau sakė – tai vėjelis rožėse:
Sielvartas ir džiaugsmas pinasi kartu…
Tujen to nerasi šiuose mano žodžiuose,
Kad ir kaip jos trokštum – nepasikartos.

Kas tai yra meilė? O kad mes išspręstume!
Gal ir būtų aišku, bet tavęs nėra…
Visa ji: vėjelis, šiurenąs radastomis,
Ir padrikęs rūkas pievoj vakare…

Reikė šalto proto, – mes nepagalvojome, –
Nei lašelio jausmo reikė neįdėt,
Būt gegužiu ošę rudenų raudojimai,
Būt atėjus laimė mudu palydėt…

Sako – vis habendi – šiandien jau nespręstume,
Tai būtų troškimas viens kitą turėt!
Meilė – tai vėjelis, šiurenąs radastomis:
Miršta it drugelis, lieka nemari…