Išnykimo pelenuos

Pabundu
Juodžiausią vidunakti:
Akla, šiurpulinga gelmė –
Gūdu –
Jaučiu gyvybės dvelksmą dūlantį
– Širdie!.. (Ir tu drebi
Tamsiajam kosmoso glėby) –

Sustingę laikrodžiai stovi –
Išseko vanduo ir smėlis –
Sausupių dulkiną lovį
Dengia tylos užuolaida –
Ant apkurtusio skliauto,
Laiko rankų pasmaugta,
Lakštingalos
Nutrūkusi gaida –

Ir pievoj išsigandusi viksva
Sukrinta negyva
Prie žemės mirusios krūtų –
Prajoja makabriški raiteliai –
Pasagų šiurpas kurtus
Širdy sudundena papaikėlėj –

Ir tu, širdie, meldi dienos
Artėdama prie pagynos,
Baimingai
Virpančiu žingsniu –

Vidunakčio bedugnėje – derva,
Kaip sąžinė motinžudžio – Baugu –
Baugu – Baugu –
Lyg dilgė vėjuj – mano svyranti galva
(Siaubo voratinkliai apraizgo
širdį) – Ir išnykimo panikoj degu –

Juodoj ugny
Apokalipsiškojo žaizdro – –