Burtažodžiai pirmagimiui

I. Nekantrumo ugny

Degu nekantrumo ugny,
Kaip išbalęs plienas,
Virstąs į kovos kalaviją – –

Mano Pirmagimi –
Į kurį sudėjau
Svajonių šventą viltį –
Kaip medis šarmotą žiemos rytą,
Melsdamas pirmojo pumpuro – –

Aure, pavėlavus žvaigždė skuodžia erdvėm
Į žemę – – – Tai Tu, mano laukiamas –
Ateini mistišku tiltu,
Jungiančiu žemę ir dangų.
Tu pabusi kryžgatvėj,
Kur paklydę kelrodžiai dairos
Tarp Realybės ir Nirvanos – –

Liejasi mano nekantrumo rašalas
Ant saulės išgeltusio pergamento –
Ir žydinčio papyruso lapuose
Stebuklingu žiedu
Nubunda Tavoji
Autobiografija – –

II. Atvykimo burės

Nepažįstama naujos planetos kvaptis!
Horizonto okeane pušų burlaiviai,
Šaknų stipriais inkarais prirakinti
Snaudžiančiam uoste. Ir sakuoti laivų stiebai,
Sapnuodami paklydusias žuvėdras,
Laukia likimo burių – balandžio sparnų,
Ir leidžiasi žydinčion kelionėn – –

Raumeningi vėjai, lyg pailsę galerų vergai,
Stumia Tavo pakilusį laivą. Delfinų minia
Pasitinka skambiom vandens giesmėmis.
Ir sraigės nudžiunga savo gondolomis
Gabendamos smiltis
Vienatvės. Nugrimzdę laikrodžiai
Gieda nuobodžią gregorianišką psalmę
Atvykimo procesijai – Agnostoi Theoi,
Agnostoi Theoi, Agnostoi Theoi – –

Skruzdė kopia smilgomis į didžiulį dangoraižį,
Žolės pataluos ramiai snaudžia debesys –
Sparnuota giesmė erdvėje.
Smalsios vabalo akys velėnoj – –

Saulė – šviesiaplaukis vairininkas
Veda Tavo laivą mėlynom marių smiltim.
Te bangų – vingiuotų gyvačių – nugaros
Išsitiesia, kaip stiklinė dykuma,
Užpustydamos laiką ir erdvę – –

Tavo žingsniai man skamba,
Kaip laimingo šienpiovio daina – –

III. Žvaigždininkas delčios kurpėse

Žiūriu į Tave, o mano Pirmagimi,
Nubudusį mūsų planetos akiraty.
Tavo basom pėdom atbėga
Nematytų amžių saulė.
Dausų soduose Tau buria žvaigždės,
Kiaurais kibirais pilstydamos
Lemties burtažodžius.
Ir per palieta mėnesienos valką
Delčios auksinė kurpė
Brenda Tavo ateities sapnuos – –

Ar Tu Vandennešio ženkle
Pilstysi malonumų vandenį? Ar išminties
Šaltiniuose plaukiosi? Ar kaip šaulys
Kilpinį ir kardą valdysi,
Sapnuodamas sentėvių žygio kelius?
Ir užpustytos genties
Senolių miegančia smiltį
Sujudinsi naujo potvynio vilnim?

Ir ant Tavo pečių nutūps sakalas
(Tavo protėvių paukštė).
Su dainos šuke snape –
(Iš didelio miško simfonijos:
Mes ją pavadinom Gyvenimu)

Ir aš – žvaigždininkas
Delčios deimantinėse kurpėse –
Įdedu Tau į silpnas rankas
Sietyno sidabro inkarą:
Kad žengdamas žvirgždo grūdais,
Mindytais Tavo senolių,
Šviestum, virsdamas amžių
Žvaigžde, o ne trupančiu moliu – – –

IV. Skorpijono ženkle

Atomo dūmų kamuoly
Meteoritais miega amžiai.

Tu atveri akių vyzdžius –
Zodijako paslaptingus ženklus –
Jose saulės kaitra. Gyvenimo dykuma.
Mylių mylios troškimo smilčių – –
Atspindžių raudonojoj dulkėj
Rausias nerimstantis
Sukilimų žmogus,
Nuo degančių laužų dangaus
Kibirkščiuoja žarija įkaitusiam smėly –
(Nejau tai Tu – ropojantis, nuodingas
Skorpijonas!)

Žvaigždininko knygoje žvaigždėta dėmė
Kaip besikalanti spurgana,
Baltas pavasario ižas –
(Žila migla ar pieno tekanti upė?)
Grįžulo Ratų vežėčiose
Rieda Centauras auksinėm kanopom – –
(O už kalnų, vandenų ir pustynių –
Mažam šviečiančiam grumste,
Apleisto vienkiemio kūdros
Bedžiūstanti akis atspindi
Vaiskią būties omegą:)

– – – Kaip nebyliai, susėdę prie oazės,
Mano anūkai tyliai žvelgia į smiltis
Ir svetimais poteriais, lyg aštriom
Akmenų nuolaužom, duria Motinai širdin – –
Vėsi ir tolima žvaigždė
Juos šauks, kaip motina mirties sapne –
Sugrįžt ir išsitiest
Mūs protėvių dangaus marškoj – –

O likimas – kaip gudrus žaltys –
žvilga žolėj žalia nežinomybe – –

V. Nežinomos salos atradėjas

Kai gimsta žmogus –
Saulė siunčia spindulį, kaip gulbiną,
Kuris išskrenda pro langą su šviesia žinia.
Namai nušvinta ir nusišypso.
Langai tampa šviesūs ir spindi džiaugsmu.
Kambariuose vaikšto nauja žvaigždė – –

Tu gimei!
Tu įkėlei koją į nežinomą salą!
Tu gimei;
Tai dangus pienės dulkę
Prikala prie žemės grumsto – –
Tu gimei:
Apyniai putoja naujom spurganom – –

– – – Pirmieji oro lašai – lengvi ir gaivūs
Ištroškusio besaikis gėrimas!
Tai Tavo gyvenimo alfa.
Alsavimo ritmas – gervės sparnų brūkšniai
Virpančiam zefyre – – –

Ašaros – – – (Tuščios padūmavę lygumos
Nežinomybės migloje – –)
Ašaros – – (Pabudimas iš bekraščio sapno – –)
Nusivylimas akmeniu.
Uola. Ir sausu
Medžio stagaru,
Baugiai girgždančiu
Vėjo nervinguose pirštuose,
(Tai – Realybė.) Ašaros – – –
(Nepasitikėjimas, ar dėkingumo rasa?)
Akių rūtėse – lietus – lietus – lietus –
(Argi nesame lietaus žmonės,
Iš lietaus Krašto?)

Tai drungna, gyvastinga dulksna.
Dvi didelės mėlynos planetos
Išvysta pirmąjį kartą
Žėruojančias saulės vinis – –

Dar žodžio Tu neatrandi
Išsakyti tą didįjį jausmą,
Kurį jaučia Atradėjas,
Įkėlęs koją Nežinomon Salon – –
Ak, mano kūdiki, Tu atnešei
Naują genties siūlą, naują dienos šviesą;
Laikai sužysta nauja Viltim,
Ir gyvenimas taria naują žodį!

Mano Pirmagimi –
Nušvisk Sietyno inkaru
Amžinybės naktų angoje: –
Laikas ima rašyti Tavo knygos
Pirmąjį puslapį – – –