Vosilkų giesmė

Prasigręžia pro sukietėjusią titnagan žemę
Mažytis, kaip adatos dūris, aidėjimas…
Pro mūrą septynetos sieksnių
Prasiskverbia laisvėn ir semias ir semias,
Kaip dulkės nuo žiedo lig žiedo,
Nejuntamo vėjo nematomos rankos sėjamas…

Pro gruntą per dieną galąstuvan virtusį
Anta šilkinių kojyčių
Prasmenga ir zvimbina vamzdį,
Ir šokdamas liuli lilingu lilingu…
Nėra tik kas priima sielon tą ultrą misteriją,
Kas meldžiasi, kaip prieš altorių bažnyčioj,
Nors prieblandos knibžda knibždėte gyvenimo,
Ir šventas lilingu lilingu gili taip įsminga…

Vosilkos tatai išlukėjusios dieną,
Prie žemės pridėjusios smilkstančius mėlynus žiedus,
Pajunta ištirpusią paslaptį ore
Ir visos kaip vienas
Šnerėdamos, ūždamos niekam nežinomą giesmę užgieda…