Pasaka be galo

verkdama motina
kalbėjo kad ir aš netikėdama
pradėjau taip tai ir baigsiu taip
kad tik tėvo pėdas surinksiu
į terbą kur plunksnos laikytos
ir mirsiu pačia negražiausia mirtim
šalia kelio pasėdamas kaulus
ar baloj prigerdamas
kalbėjo kalbėjo
dievuliukas virpėjo tarp pirštų
jos akys manim nusliuogdavo iki dangaus
man mano motinos gaila

verkdamas aš
kartais šlaistaus pakelėm
gyvesnis už gyvą miresnis už mirusį
dulkinu terbą
kur plunksnos kadaise laikytos
dar neišpagiriota praeitimi
dar neišgrandytom akiduobėm
kurias vėjas perkošia kiaurai
ir kad nors vieną pėdą
kur būtų man durneliui atsigerti
nė velnio
ir kad nors vieną tėvo pažįstamą gyvą
nė velnio
tuščios pakelės pilnos daiktų
čia akinių dėklas
čia surūdijus vinis
žiupsnelis tabako
čia ašarų žymės kaip sakydavo tėvas druskelė
languota kepurė
bet kad nors vieną pėdą
ir niekas nei matė anei girdėjo
anei nori ką nors prisiminti

verkdamas tėvas
sėdi dangaus dešinėj ir gražiai atgailauja
vogčia pasižvilgčioja į prieškarinį dar laikrodį
į nuotrauką savo sūnelį mane paleistuvį
ir supratęs kad niekada jam nepažadėsiu
nei jo praeities nei gražios ir laimingos senatvės
nosim patraukia krenkšteli atsidūsta
ir supratęs savąją gėdą prieš dievą
nusispjauna ir varo toliau
t. y. veja botagą kuriuo
parvarys mane klauptis prieš motiną
jis nežino kad kai tik nuvys
tai ir bus visos pasakos galas
betgi per naktį kiek nuveja
tiek ir atranda iš ryto