Pasaka

Kas tarp laurų ir akacijų šešėlių
Kas ugnies į tavo ašaras priskėlė?

Kas žvaigždžių į tavo plaukus prisegiojo,
Ištrėmimą kas tau pavertė j rojų?

Dviejų skliautų iškilmingai vainikuota,
Tu lyg nuotaka šviesioj vestuvių puotoj;

Lyg dievaitė tų žarų auksiniam rūme,
Kupinam atogrąžų nakties svaigumo.

Ateini tarytum vizija žvaigždėta
Ir vis gundai mane pasaka tikėti.

Medžių drungname šešėly mėnuo kloja
Tau visų žvaigždžių spindėjimą po kojų.

Sidabrinės point-à-jour kurpaitės mina
Paukščių Kelią, Pietų Kryžių ir Sietyną.

Vis artyn artyn… Dar žingsnis — būsi mano!
Ko staiga tas vėjas lapuose šiurena?

Ko mėnulis debesų pagalvin sminga,
Kur kerėjimas, kur pasaka ta dingo?

Rūsčiame išsižadėjimo pavėsy
Veltui laukdamas čia naktį prasėdėsi — — —

Kai grįžti į vienumos kampelį ramų,
Tau iš naujo palmės pasaką tą šlama.